Atsistatydinusių Muzikantų Socialinio Klubo (RMSC) istorija

Viskas prasidėjo 2007-taisiais, Juozo Tallat – Kelpšos konservatorijos rūsyje. Linas Karaliūnas jau kurį laiką dirbo ten su būgnininku Viktoru Krasausku ir ne už ilgo prie jų prisijungė tada dar pradedantis bosistas Gediminas Svilas, kuris dėl savo ūgio buvo pramintas “Ilgu”. Kompanija pradėjo bendrą gyvenimą konservatorijos rūsyje.

Rūsyje beveik nebuvo sąlygų muzikavimui, Linas Karaliūnas tuo metu suderėjo su konservatorija, kad jiems paskirtų bent pianiną. Jie gavo seną sudaužytą pianiną “Riga”, jame veikė tik pusė klavišų. Linas keturias savaites ardė tą pianiną ir jį remontavo, šitaip visiškai atsitiktinai jam pavyko išmokti remontuoti pianinus, o vėliau ir derinti. Buvo tik viena taisyklė: jeigu pats neišmoksi, niekas tau nepadės. Dėl šios taisyklės rūsio gyventojai pramoko daryti daug dalykų, netgi tų, kurie niekaip nesisieja su jų specialybėmis. Tie trys muzikantai nebuvo kilę iš turtingų šeimų, todėl viską ką gaudavo –buvo išmokę gauti daugiausiai savo rankomis. Rūsio inventorius – tai buvo kiek įmanoma sutvarkytas pianinas ‘Riga’, Viktoro būgnų komplektas, bosinės gitaros stiprintuvas, bei senutėlis kompiuteris, kuriame buvo iš visų pakampių sutraukta fonoteka su džiazo įrašais.

Rūsio gyventojai kartu grodavo, kartu mokydavosi, kartu vaikščiodavo į paskaitas (arba kartu nevaikščiodavo), kartu valgė ir kartu bendravo, dienomis ir savaitėmis ten sedėdavo. Lygiai taip pat viską jie ėmė viską daryti kartu ir už konservatorijos ribų – buvo geriausi draugai, bičiuliai ir muzikiniai partneriai. Visi trys buvo itin skirtingi žmonės, tačiau visų idėja ir aistra buvo bendra – ir ji buvo būtent džiazas.

Vyko didelės paieškos, paieškos metodikų, kaip mokytis, kaip gyventi. Rūsyje būdavo ilgi diskusijų forumai apie viską, o ypač kryptingai apie muzikines technologijas, tokias, kaip ritmika, harmonija, kompozicija, improvizacija, taip pat – koncepcija. Neretai į tuos diskusijų forumus įsijungdavo ir kai kurie dėstytojai, visi sedėdavo rūsyje, gerdavo kavą ir diskutuodavo apie džiazo principus.

Pastebėję, jog aplinkui besimokantys muzikantai viską daro kiek kitaip, kad muzikinio lavinimo paskaitos organizuojamos netaip, kaip turėtų būti organizuojamos, kad muzikantai nesimoko ritmikos, nes mano, kad ji tik būgnininkams, kad džiazo improvizacijos mokomasi grojant improvizacijas iš natų ir t.t. Jie buvo tie, kurie stengėsi atrasti konkrečius mokymosi principus tokius, kokių nėra užfiksuota natose ar vadovėliuose, ir siekiantys viską tiksliai apibrėžti – trumpiau tariant judantys visiškai prieš aplinkos srovę. Tada ir kilo idėja “atsistatydinti” iš muzikantų. Taip gimė RMSC klubas – Atsistatydinusių muzikantų socialinis klubas. Socialinis todėl, kad jie sudarė lyg ir atskirą bendruomenę. Vėliau prie klubo prisijungė ir gitaristas Vytas Rasimavičius, bei saksofonistas Vilius Streckis. Su Viliumi suformuotas kvartetas vėliau tapo dažniausiai viešumoje pasirodantis, tačiau kartais pasirodo vien trio, kartais pasikviečia svečių – viskas priklauso nuo to, kur tenka dalyvauti. Linas Karaliūnas pasakė: “RMSC kolektyvo nariai visi yra su didžiuliu potencialu ir gali pasiekti labai daug. Tačiau visiems reikia kovoti su pasyvumu, padriku judėjimu, bei tikslų neturėjimu, kuriais yra persismelkusi aplinka ir dauguma aplinkinių žmonių”.

Prieš prisijungiant Viliui trio suspėjo aplankyti Ukrainą, buvo pakviesti koncertuoti Lvovo tarptautiniame knygų mugės festivalyje, suorganizuoti S. Giedraičio.

Vėliau RMSC klubas ėmė daugiau dirbti kvarteto sudėtyje, nors taip pat dėmesio užteko ir trio darbui. Baigus konservatoriją jie neteko savo “gimtojo” rūsio – taigi persikėlė į naują studiją Vilniaus centre. Studija buvo penktame aukšte, todėl dėl didelio kontrasto su rūsiu ir jo blogomis sąlygomis, gimė daug idėjų susikurti studiją su geromis darbo sąlygomis. Taip ir pavyko padaryti – Linas įsigyjo gerą pianiną “Rippen”, tuojau pat atsirado puiki pusės kilovato garso aparatūra su 10-ties kanalų mikseriu. Klubui prijaučianti dainininkė padovanojo greitą kompiuterį, taip pat buvo įvestas internetas. Studija turi daug ploto, iš viso keturis didelius kambarius, todėl buvo įrengtos sąlygos ir gyventi, virtuvė, miegamieji ir t.t. RMSC susikūrė visas sąlygas dirbti ir tobulėti. Neretai virtuvėje būdavo prasėdėta iki paryčių diskutuojant ir apie muziką ir apie gyvenimą. Studijoje taip pat buvo įrengti atskiri kambariai su garso izoliacija kiekvienam muzikantui užsiiminėti individualiai.

Vėliau, jau kvarteto sudetyje nuvažiavo į vakarų Vokietiją, Diusseldorfo miestą. Tai buvo 2009-ujų rugpjūtis. RMSC idėja buvo groti gatvėje, tačiau tik ten nuvažiavus, paaiškėjo, jog elektriniais instrumentais groti gatvėje negalima. Jiems teko staigiai kurti alternatyvų planą. RMSC nepasimeta jokioje gyvenimo situacijoje, nes jie pripratę gyvenime, kaip ir muzikoje, improvizuoti. Jie nusipirko kostiumus vietinėje parotuvėje ir ėmė ieškoti darbo kavinėse, baruose. Diusseldorfe jie sutiko vieną rusų kilmės ten gyvenantį vokietį, kuris jiems ėmesi padėti ir sėkmingai užsiemė vadyba. Kaip RMSC žvalgyba parodė – ir ten reikia džiazo. Taigi buvo padarytas įdirbis ir per kelius važiavimus ten – klubas turi pastovių kontaktų ir užsakymų.

Prie klubo tuomet prisijungė būgnininkas Gediminas Stankevičius - senas Lino ir "Ilgo" mokyklos draugas, kuris savarankiškai studijavo mušamuosius.

Taip pat, vieną dieną, tiesiog eidamas pro šalį mus grojančius restorane pamatė ir užkalbino į Lietuvą atvykęs italas dainininkas Antonio Palmisani. Šis "užkalbinimas" lėmė jo muzikinės karjeros pradžią Lietuvoje. Jis į klubą įnešė naujo vėjo - Lotynų Amerikos muziką, kurią RMSC atkakliai studijuoja iki šiol, nes ten yra tiesiog neišsemiamas kultūros lobynas.

Vėliau prie klubo prisijungė vokalistė Diana Anisko. Kartu su Diana, Ilgas ir Linas išvyko pusantrų metų muzikinės kelionės po vakarų Europą. Ten buvo pasisemta daug patirties.

Vėliau klubo nariai "užaugo", sukūrė šeimas ir išsibarstė per visą Lietuvą, tačiau toliau kartu sėkmingai muzikuoja. Klubo nariai tapo labai geidžiamais muzikantais įvairiuose Lietuvos ir užsienio projektuose.

RMSC klubo nariai visą laiką jaučia tarpusavio pagarbą. Jų visų yra bendras tikslas, nors gyvenimai yra skirtingi, jie puikiai sugeba juos suderinti ir pilnai pasinerti į muzikinių metodų paieškas ritmikoje, harmonijoje, kompozicijoje, aranžuoteje, bei visuotinėje muzikinėje koncepcijoje. RMSC analizuoja mainstream jazz muzikos kryptį, taip pat daug laiko atiduoda nuodugniems Lotynų Amerikos muzikos tyrinėjimams – tai yra dvi pagrindinės RMSC kryptys. Tačiau susidurti tenka su visokiausia muzika, o RMSC idėja yra viską daryti organizuotai ir apibrėžtai, nepaliekant vietos nesusipratimui, todėl visada darbas vyksta metodiškai. Metodiškai mąstyti klubą išmokė didžiausios klubo pagarbos nusipelnęs žmogus – a.a. Sigitas Giedraitis, buvęs Vilniaus Kolegijos menų fakulteto džiazo skyriaus vedėjas.

RMSC toliau gyvuoja išlaikydamas savo kryptį ir nepasiduoda aplinkos įtakai.